Mikroplastikas ir nanoplastikas iš sąlyčiui su maistu skirtų gaminių: ką parodė EFSA analizė2026-01-15
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama mikroplastikams, kurie aptinkami aplinkoje, vandenyje ir net maisto produktuose. Mikroplastikai dažniausiai apibūdinami kaip mažos plastiko dalelės (mažesnės nei 5 mm), o nanoplastikai – dar smulkesnės, nanometrinio dydžio dalelės.
Europos Sąjunga jau yra priėmusi apribojimus tikslingai į produktus dedamiems mikroplastikams. Komisijos reglamentu (ES) 2023/2055, kuriuo iš dalies keičiamas REACH reglamentas, ribojamas sintetinių polimerų mikrodalelių – netirpių vandenyje ir atsparių aplinkos poveikiui – pateikimas į rinką ir jų naudojimas produktuose. Be to, pagal patvirtintą ES „Zero Pollution“ veiksmų planą siekiama iki 2030 m. sumažinti mikroplastikų patekimą į aplinką apie 30 %. Nors dauguma šių priemonių pirmiausia orientuotos į aplinkos taršos mažinimą, tikimasi, kad jos ilgainiui prisidės ir prie mažesnio mikroplastikų kiekio visoje maisto grandinėje.
2025 m. Europos maisto saugos tarnyba (angl. European Food Safety Authority, EFSA) paskelbė išsamią mokslinės literatūros apžvalgą apie mikroplastikų ir nanoplastikų išsiskyrimą iš sąlyčiui su maistu skirtų medžiagų. EFSA ekspertų grupė atliko sisteminę mokslinių publikacijų analizę, identifikuodama daugiau kaip 1700 straipsnių, iš kurių 122 buvo atrinkti detalesniam vertinimui.
Apžvalgoje nagrinėti įvairūs su maistu besiliečiantys gaminiai, pavyzdžiui, buteliai su kamšteliais, maisto laikymo indai, vienkartiniai puodeliai, užspaudžiami maišeliai, pjaustymo lentelės, arbatos pakeliai ir kiti plastiko turintys gaminiai. Daugiausia dėmesio skirta populiariausiems tokiuose gaminiuose naudojamiems polimerams, tokiems kaip polietilentereftalatas (PET), polietilenas (PE), polipropilenas (PP) ir putintas polistirenas (EPS).
EFSA analizė rodo, kad literatūroje dažniausiai aprašomas mikroplastikų susidarymo mechanizmas yra mechaninis plastiko paviršiaus nusidėvėjimas ir fragmentacija, atsirandantys dėl trinties ar abrazyvinio poveikio gaminių naudojimo metu. Šį procesą gali stiprinti specifinė medžiagos struktūra ir plastiko senėjimas. Pavyzdžiui, UV spinduliuotė ar oksidacija didina plastiko paviršiaus trapumą ir taip palengvina trinties sukeltą fragmentaciją. Be to, tam tikros atviros arba pluoštinės struktūros medžiagos, pavyzdžiui, filtrinės membranos ar kai kurie arbatos pakeliai, kontaktuodamos su karštu vandeniu ir veikiamos maišymo, gali išskirti pluoštinius fragmentus. Šis reiškinys primena mikropluoštų atsiskyrimą nuo tekstilės skalbimo metu.
Vis dėlto EFSA pabrėžia, kad didelė dalis publikuotų tyrimų turi reikšmingų metodologinių apribojimų. Kai kuriais atvejais mėginiai galėjo būti užteršti plastiko dalelėmis iš aplinkos, o taikyti analizės metodai ne visada leido patikimai atskirti plastiko daleles nuo kitų medžiagų, tarp jų ir tyrimo metu susidariusių artefaktų. Dėl to kai kuriuose tyrimuose nustatyti mikroplastikų kiekiai galėjo būti pervertinti.
Papildomų iššūkių kelia labai mažų dalelių, ypač nanoplastikų, tyrimai. Raman ir FTIR spektroskopija yra patikimi metodai polimerų tipams identifikuoti. Tačiau šie metodai nėra tinkami dalelėms, mažesnėms nei maždaug 1 µm. Įprastas nanodalelių stebėjimo ir struktūrinės identifikacijos metodas yra elektroninė mikroskopija, tačiau mėginių paruošimas šiai analizei gali sukelti artefaktų susidarymą. Todėl kai kuriais atvejais kitos medžiagos, pavyzdžiui, plastiko priedai ar oligomerai, gali būti klaidingai identifikuojamos kaip nanoplastikai. Duomenų apie nanoplastikus šiuo metu yra gerokai mažiau nei apie mikroplastikus, todėl jų vertinimas išlieka itin neapibrėžtas.
Svarbu ir tai, kad dauguma apžvelgtų tyrimų buvo atlikti naudojant vandens arba vandens pagrindo terpes. Tuo tarpu duomenų apie tyrimus su riebaliniais / nepoliniais modeliniais tirpalais vis dar nepakanka, nors tokios terpės tam tikrais atvejais galėtų būti reikšmingos vertinant sąveiką su kai kuriais polimerais.
Apibendrinant EFSA analizę, galima išskirti tris svarbiausias išvadas:
1. Mikroplastikas gali patekti į maistą ar gėrimus iš sąlyčiui su maistu skirtų gaminių.
2. Pagrindinis mikroplastiko susidarymo mechanizmas yra mechaninis poveikis – trintis, abrazyvinis nusidėvėjimas ir pluoštinių fragmentų atsiskyrimas iš kai kurių medžiagų.
3. Realus išsiskyrimo mastas tikėtina yra mažesnis, nei rodo dalis publikacijų, dėl metodinių tyrimų apribojimų.
Nepaisant didelio visuomenės dėmesio, šiuo metu dar nėra pakankamo pagrindo patikimai įvertinti, kokią dalį bendro į žmogaus organizmą patenkančių mikroplastikų kiekio galėtų sudaryti būtent mikroplastikas iš sąlyčiui su maistu skirtų gaminių.
Europos Parlamentas 2025 m. paprašė EFSA parengti naują išsamesnį mokslinį vertinimą apie mikroplastikų poveikį žmogaus sveikatai ir jų patekimą į organizmą su maistu, vandeniu ir oru. EFSA nurodo, kad ši mokslinė nuomonė turėtų būti paskelbta iki 2027 m. pabaigos.
Atsižvelgiant į šiuos iššūkius, svarbi kryptis yra naujų, tvaresnių polimerinių medžiagų kūrimas. Tokie tyrimai vykdomi ir Polimerų kompetencijos centre, kuriame kuriami inovatyvūs sprendimai polimerinių medžiagų srityje, siekiant mažinti jų poveikį aplinkai ir galimą mikroplastikų susidarymą.
EFSA 2025 m. analizė apie mikroplastiko ir nanoplastiko išsiskyrimą iš sąlyčiui su maistu skirtų gaminių:
https://efsa.onlinelibrary.wiley.com/doi/10.2903/sp.efsa.2025.EN-9733